Šimtmetis – tai laikas, užauginantis tris žmonių kartas. Tiek užaugino ir mūsų Lietuva nuo 1918 m. vasario 16 d. Drauge su Lietuva gimė mūsų senelių karta, užaugino mūsų tėvų kartą, kuri patyrė ir išgyveno įvairių tautos pakilimų, nuosmukių ir represijų. Ir mes, toji karta, kuri šiandien drąsiai ir linksmai mojuoja trispalvėmis. Be didelio vargo priartėjome prie šios šventės. Nedažnai tepaklausiame savęs, kiek mano seneliai ir tėvai investavo į tai, kad šiandien mes galėtume garsiai tarti žodį Lietuva. Nedažnai paklausiame, kiek aš – Lietuvos pilietis – padariau, kad šiandien galėčiau minėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį aukštai pakelta galva.
Tris kartos tautos gyvavime nėra daug. Po skaudžios ir varginančios patirties dar turime, kur kilti ir augti. Tad šiandien sveikinant Lietuvą, ki
ekvienam norisi palinkėti nepamesti tautinės savigarbos jausmo. Neleisti spjaudyti ant tako, kuriuo jus vaikštote. Nebūkite patys tais, kurie spjaudo ir pyksta, kad jų gyvenimo kelias apspjaudytas. Nebūkite laukiančiais, būkite darančiais. Nebūkite burbančiais, būkite statančiais.
O Lietuvos karių žmonoms ir esančioms šalia, ir laukiančioms – pasitikite Lietuvos šimtmetį aukštai pakelta galva. To ką jums kartais tenka išgyventi ir su kuo susigyventi bei to, kaip Lietuvos laisvė ir saugumas paliečia jūsų asmeninį gyvenimą ir šeimas nesupras tas, kas nėra to patyręs. Ir toliau būkite stiprios ir gražios.